Eglė Daunoraitė: „Nesilygiuoju į žinomus žmones, mano tėvai yra autoritetas“

Eglė Daunoraitė: „Nesilygiuoju į žinomus žmones, mano tėvai yra autoritetas“

2. rugpjūčio 2019

Naujienos

Šią vasarą, liepos-rugpjūčio mėnesiais skelbiame rubriką „Tikrasis auksinis jaunimas Lietuvoje“. Norime leisti pažinti jaunuolius, kurie savo išskirtine vidine stiprybe, veiklomis, užmojais yra tokie, kuriuos norisi pakalbinti, geriau pažinti ir sekti jų pavyzdžiu. Visi straipsnių herojai – DofE dalyviai, pristatome trečiąją rubrikos heroję – Eglę Dunoraitę – DofE aukso lygio dalyvę Lietuvos vaikų ir jaunimo centre. Kartu su komanda Eglė neseniai įveikė keturių dienų DofE aukso žygį Norvegijoje.

Egle, kaip save pristatytum kitiems?

Esu Eglė Daunoraitė, mokausi Vilniaus licėjuje, būsima abiturientė. Save pristatyčiau kaip aktyvią, energingą, nesėdinčią vienoje vietoje asmenybę. Labai ištvermingi metai laukia, todėl  įdomu kaip bus.

Ką tik grįžai iš DofE aukso lygio žygio Norvegijoje, nežinau ar tie ateinantys metai bus sudėtingesni negu šis žygis, kaip tu manai?

Taip, ir man kyla klausimų ar iš tikrųjų patyrėme tai kas sudėtingiausia, ar dar gali būti sudėtingiau. Nesinorėtų, kad šie metai būtų dar sudėtingesni. Bet jaučiuosi pasiruošusi tam kas laukia.

Neveltui susidėliojo taip, kad žygis tapo ištvermės paruošimu?

Labai gerai gavosi, mano nuomone.

DofE žygyje labai svarbus pasiruošimas. Į žygį ėjote septyni vilniečiai, kaip sekėsi ruoštis žygiui?

Iš pradžių buvo tokios kaip ir panikos, iš ankstesnių žygių atrodė, kad su dalyviai iš kitos mokyklos gali nebūti bendros kalbos. Ir pasiruošimas buvo gana sudėtingas, nes sunku buvo susiderinti, vieniems vieni dalykai svarbūs, kitiems kiti. Bet išpuolė viena diena, kurią skyrėme pasiruošimui, tuomet dėl dalies bendražygių nuomonė pasikeitė, bet ne dėl visų. Tačiau kai išėjome į žygį, kai prasidėjo visi sunkumai, visi atsiskleidė tikrosiomis spalvomis, pasirodė, kad yra tikrai faini žmonės. Žygis suartino, pakeitė nuomonę apie bendražygius, nes jei kažkuris atrodė nefainas, tai žygio metu atsiskleidė kaip pats fainiausias. Tai pasiruošimas buvo sudėtingas, bet rezultatas labai geras.

O kaip nusprendėte, kad žygį įgyvendinsite būtent Norvegijoje?

Iš tiesų, tai net ne mes nusprendėme. Labai norėjome DofE aukso lygio žygio užsienyje, DofE vadovė Vilma  siūlė: „į Lenkiją yra kas važiuoja“. Bet mums atrodė, kad jau daug kartų esame buvę Lenkijos kalnuose, po juos išvaikščioję, todėl tikrai nenorėjome. Ir paskui jau neprisimenu, ar mes kartu ieškojome, ar Vilma pasiūlė, kad eikime prie Trolio liežuvio Norvegijoje. Ir visi pritarė.

Prisimenu, kažkada kalbėjome su DofE žygių koordinatore Justina, ji pasakojo, kad tu esi tas žmogus, kuris veda grupę. Tai reiškia, kad geriausiai orientuojiesi žemėlapyje, turi stiprius navigacinius  įgūdžius ar dėl kitų priežasčių?

Na, iš tiesų, lydere būti man patinka, ne vadovauti, o prisiimti atsakomybę. Tėvai yra pastebėję, kad jau nuo darželio laikų grupėje surikiuodavau vaikus, tai gal iš ten ir liko (šypsosi). O dar, mano tėtis buvo orientacininkas, mes su juo daug vaikštome po įvairiausias vietas, žemėlapio pažinimas yra nesudėtingas ir tai man labai patinka. O pirmoji pagalba, atsakomybė už maistą, laiko sekimas nėra tiek įdomu. Išskaityti žemėlapį – tai yra įdomu.

Pasakojai, kad žygio metu vieni kitiems labai padėjote, dirbote komandoje, o kaip keitėsi grupės dinamika žygio metu?  Juk buvo visko: saulės, sniego, šalčio, nuovargio.

Pirmąją dieną visi bendravo su savo draugais. Didžiausios problemos buvo dėl vienos palapinės, nes turėjome dvi, viena buvo išskirstyta į kelias dalis. Pirmąją dieną nešė Justė, nes tai buvo jos palapinė ir paskui buvo susitarta, kad po pirmos nakties, tie kas miegos didesnėje – neš didesnę. Ir gavosi taip, kad pirmąją naktį joje miegojau aš kartu su Gabriele ir Juste, tad palapinės nešimas teko Gabrielei. Bet kaip tik tada prasidėjo sudėtingos sąlygos – sniegas, rūkas, kopimas į kalną. Ir komandoje iškart pasijautė pagalba, vieni kitiems ėmėme padėti. Vieni kitų vis klausėme: „gal tau padėti panešti, duok aš panešiu, matau, kad tau sunku“. Palaukdavome vieni kitų. Tapome komanda. Ir su palapinės statymu buvo taip, kad pirmąją dieną labai lėtai statėme palapinę: kas svajojo, žiūrėdami į debesis, kiti žiūrėjo į kalnus, nebuvo norinčių statyti palapinę, o paskui, antrąjį vakarą jau šalo po truputį, nusprendėme visi miegoti vienoje palapinėje. Teko visiems ją ir statyti, nors rankos šalo, buvo sunku. Trečiąją dieną nebebuvo jokių sunkumų, visi be žodžių vieni kitus supratome, nieko nebereikėjo raginti. Tai taip ir vyko grupės dinamika – nuo minčių, kad yra kas kitas galintis padaryti iki visiško komandinio darbo.

„Nes tą rytą, kelyje iki Trolio liežuvio, mes ėjome pusnimis, buvo baimė, kad tas, kuris eina pirmas, gali nuslysti, įkristi kur nors.“

Koks jausmas buvo kai pasiekėte Trolio liežuvį? Ar tai buvo galutinis taškas?

Ne, Trolio liežuvis buvo tikslas, bet nuo jo dar reikėjo nusileisti nuo kalno apie 14 kilometrų. Tai kai pasiekėm Trolio liežuvį buvo labai gera, labai smagu, atsirado šypsenos po ilgesnio laiko. Nes tą rytą, kelyje iki Trolio liežuvio, mes ėjome pusnimis, buvo baimė, kad tas, kuris eina pirmas, gali nuslysti, įkristi kur nors. Nes viskas užsnigta, orientyrai užsnigti, buvome kelis kartus pasiklydę. Buvo baisu. Bet kai pamatėme Trolio liežuvį, apėmė laimė, atsirado šypsenos. Kai pamatėme, kad liko 14 kilometrų, galvojome, kad tai niekis, greitai juos įveiksime ir bus viskas. Bet pasirodė, kad tie kilometrai truputį kitaip skaičiuojami. Todėl ėjome labai ilgai, o dar kai žinai, kad tikslas jau pasiektas, tereikia sugrįžti, atsirado daug skausmų, nuovargio, zirzimo. Bet kai jau nulipome, emocijų įvairiausių buvo – laimės ašarų irgi. Vieni kitais didžiavomės, o dar pasitikimas buvo nuostabus.

O kokia tavo pradžia su DofE, kaip sužinojai, kaip nusprendei dalyvauti, nes tavo mokykloje ši programa neįgyvendinama?

Gavosi taip, kad mano tėčio pusseserė yra Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos direktorė, pas juos ši programa įgyvendinama ir kai susitikome, ji papasakojo apie DofE. Tėtis dar papasakojo, aš susidomėjau, pradėjau ieškoti, supratau, kad mano mokykloje nėra DofE. Bet susiradau Lietuvos vaikų ir jaunimo centre būrelį, susipažinau su DofE vadove Vilma ir pradėjau siekti bronzos. Šiek tiek nepatiko tai, kad kai dalyvauji ne mokykloje, žmonės keičiasi, pažindinimosi laikas ilgėja, tačiau nepaisant to, pažintis su DofE vadove Vilma, yra viską atperkanti. Ji kaip lyderė labai patiko, labai rūpestinga, domisi mumis, motyvuoja. Per pokalbį su ja supranti kaip tobulėji, kokį progresą padarei, todėl nesigailiu, kad DofE programoje dalyvauju Lietuvos vaikų ir jaunimo centre.

„Bendravardiklis būtų tai, kad DofE dalyviai nori būti geresniais žmonėmis ir save pažinti.“

O kokį bendravardiklį rastum tarp žmonių, kurie dalyvauja DofE programoje?

Į DofE ateina tie, kurie nori pasiekti daugiau, kuriems įdomu kažką naujo išbandyti, pažinti save, tobulinti save. Nes per DofE tu gali sekti savo tobulėjimą, išmokti daugiau, ne tik tai, ko moko mokykloje, prisidėti prie gerų darbų. Bendravardiklis būtų tai, kad DofE dalyviai nori būti geresniais žmonėmis ir save pažinti.

Tavo socialinių tinklų sraute matosi, kad mėgsti keliauti, keliauji su tėčiu, su vaikinu. Stebint istorijas, kurias keli, galima susipažinti su tomis vietomis, architektūra.

Iš tiesų, keliauti man patinka, bet nedarau to ypatingai dažnai. Dažniausiai keliauju per atostogas arba su įvairiais projektais. Kelionėse patinka gamta, bet ne tiek kiek senamiesčiai, miestai, kai kurie muziejai – jie traukia labiau. Man patinka istorija, vaikščiojant po senamiesčius, galima matyti kaip keitėsi miestas. Su vaikinu stengiamės miestus pažinti ne tik iš senamiesčių, bet taip pat ieškome užslėptų vietų, kažko, kas būtų įdomiau, ko nemato kiekvienas turistas. O su tėčiu keliaudami žaidžiame geocathingą, tai žaidimo dėka atrandame įdomių vietų, nes tėtis labai mėgsta jų ieškoti ir centre paslėptos vietos nėra jam tiek įdomios kaip kokiam bunkeryje ar apleistame name.

Žinau, kad tavo dienotvarkėje yra sportas, kuris daugeliui asocijuojasi su žaidimu, pramogomis – tai boulingas. Kaip nusprendei, kad nori sportuoti būtent šį sportą?

Kaip ir kodėl, manęs visi to klausia (šypsosi). Nuo pat vaikystės lankiau baseiną, bet pavargau nuo to, kad plaukai nuolat šlapi (šypsosi). Tėvai pasakė, kad tuomet turiu susirasti kitą sportą. Bandžiau stalo tenisą, dar kažką, bet nepatiko. Tuomet pasakiau, kad noriu žaisti boulingą, tai buvo prieš ketverius metus. Tėtis galvojo, kad juokauju, bet nejuokavau. Jis prisiminė, kad vienas jo pažįstamas link profesionalių žaidėjų, paskambino jam, pasikalbėjo, jis davė trenerio telefono numerį. Ir aš pradėjau treniruotis, o tėtis irgi susidomėjo, lanko boulingą pas tą patį trenerį, tik daugiau individualiai. Labai smagu, nes mus su tėčiu tai suartino, atradome bendrą pomėgį ir iš tikrųjų, tai sportas, kuris reikalauja azarto, užsispyrimo, rezultatai neateina labai greitai. Visi juokauja klausdami: „tai ką, mėtai vien strike‘us“? Tai ne. Labai daug darbo tam reikia įdėti. Yra sportininkų, kurie sportuoja dvidešimt metų, kad pasiektų rezultatų, o aš dar tik keturis. Tai yra kur tobulėti.

Bet draugai jau nebekviečia tavęs žaisti boulingo?

Jie nekviečia, aš juos pasikviečiu (juokiasi). Kai vienai nesinori treniruotis, pasikviečiu, papasakoju, nustemba, klausosi.

Kokių jau turi pasiekimų boulinge?

Didžiausias pasiekimas, kad praeitais metais laimėjau atvirąjį Latvijos jaunimo čempionatą. Šiemet jau nebekvietė. O daugiau nelabai yra kur varžytis. Yra Lietuvos reitingas. Šiuo metu su treneriu daugiausiai pastangų dedame į techniką. Boulingas man patinka dėl bendruomenės. Mano bendraamžių joje nėra, yra arba jaunesni, arba vyresni. Bet visi malonūs.

Kokių žmonių sutikai dalyvaudama DofE, kurie tave įkvėpė, buvo pavyzdžiu?

Pirma mintis – Gabrielė, nes su ja pradėjome DofE, tęsiam ir dar tęsim. O ir šiaip labai gerai sutariam.  Vilma, žinoma, nes ji gali duoti gerų patarimų, atverti akis visais klausimais. Taip pat tikiuosi, kad nenutrūks ryšiai su aukso komanda, su kuria žygiavome Norvegijoje, nes daug patyrėm, žygis suartino. Taip pat su kitomis DofE vadovėmis, kurios dalyvavo žygyje Norvegijoje. Taip pat su Barbora ir Karina, kurias sutikau DofE programoje.

O ką tavo tėvai sako apie tave, kaip manai, ar atliepi savo tėvų lūkesčius, ar atitinki jų įsivaizdavimą apie tai kas yra gera dukra?

Mano tėvai šiuo atžvilgiu yra labai geri tėvai, jie nestato manęs į kokius nors rėmus. Manau, kad atitinku tai, ką jie įsivaizduoja, nes kaip ir nėra blogai su manimi (šypsosi). Manau, kad jiems to ir reikia. Be to, esu visai laiminga šiuo metu, nematau, kad kas būtų blogai, o jiems tas ir yra svarbiausia, manau.

„Nesilygiuoju į žinomus žmones, mano tėvai yra autoritetas.”

Koks žmogus tau yra autoritetas?

Abu tėvai, neišskirčiau. Tai būtų toks tobulas žmogus, kuris ir rimtas, ir linksmas, su kuriuo galima pašnekėti, pajuokauti. Su vienu galima kažką ramiau nuveikti, su kitu aktyviau, tai būtų toks visapusiškas žmogus. Nesilygiuoju į žinomus žmones, mano tėvai yra autoritetas.

Tai yra geriausia ką gali išgirsti tėvai iš savo vaiko. Ką jie daro,  kad septyniolikos metų dukra tėvus priima kaip autoritetą? Kaip jiems pavyko?

Jie labai daug leidžia, o neleidžia to, ko ir nereiktų. Būna momentų, kai atrodo: „na kodėl jie neleidžia, juk gali manimi pasitikėti“. Bet paskui pagalvoju, kad gerai, jog tada pasakė ne. Kartais sunku suprasti, kai kažko neleidžia, o va dabar norisi, pykčio būna. Bet pažvelgus atgal – jie dėl daug ko būna teisūs, numato į priekį. Svarbiausia savybė, kad supranta mane. Nesitiki kažko iš manęs daugiau, nestato manęs į rėmus. Tėvai nesako: „Egle, tu turi daryti taip, o jei kitaip, mums netinki“.

Malonu tai girdėti, tavo tėvams bus malonu perskaityti.  Ko palinkėtum savo bendraamžiams, kurie jau po metų turės apsispręsti dėl studijų?

Palinkėčiau kuo daugiau visko išbandyti, kad būtum užtikrintas dėl  pasirinkimo, nes tai lems nemažą dalį gyvenimo. Sakyčiau, kad jei nenori iškart kažko studijuoti, tai ir nestudijuok, keliauk, suprask, pažink save.

Kalbėjosi Laura Martusevičienė, DofE programos koordinatorė

El.p. laura.martuseviciene@lvjc.lt

Tel. 8 654 24958

Daugiau naujienų

DofE verslo organizacijoms

DofE apdovanojimų programa glaudžiai bendradarbiauja su socialiai atsakingomis verslo įmonėmis.

DofE gali pasiūlyti net keletą socialinės atsakomybės programų, todėl galėsite pasirinkti geriausiai atitinkančią savo įmonės poreikius.

DofE jaunimo tyrėjams

Tobulėja ne tik DofE dalyviai, bet ir pati programa. Padėkite mums tobulėti tyrinėdami neformaliojo ugdymo poveikį.

Sužinokite pirmieji!

Užsisakykite DofE naujienlaiškį ir sužinokite apie DofE veiklą el. paštu.

Siųsti puslapį el. paštu






Patvirtinimo kodas
Patvirtinimo kodas
 

Prašome užpildyti privalomus laukus (pažymėti žvaigždute ( * ). Dėkojame