„Šypsena netelpa rėmuose kas kartą prisiminus, kad gyvenimas tik prasideda“

„Šypsena netelpa rėmuose kas kartą prisiminus, kad gyvenimas tik prasideda“

8. liepos 2019

Naujienos

Šią vasarą, liepos-rugpjūčio mėnesiais DofE Lietuva skelbia rubriką – „Tikrasis auksinis jaunimas Lietuvoje“. Norime leisti pažinti jaunuolius, kurie savo išskirtine vidine stiprybe, veiklomis, užmojais yra tokie, kuriuos norisi pakalbinti, geriau pažinti ir sekti jų pavyzdžiu. Šįkart kalbiname Edgarą Sviščiovą, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos abiturientą, DofE programos sidabro ir bronzos ženklelių savininką, jauną ir persektyvų žmogų, kuris, kaip pats teigia: „Šypsena netelpa rėmuose kas kartą prisiminus, kad gyvenimas tik prasideda“.

Edgarai, baigei 12 klasių. Koks jausmas?

Taip, bagiu 12 klasių, laukiu egzaminų rezultatų.

Nė vieno dar nežinai?

Šiandien paskelbė dviejų egzaminų rezultatus, lietuvių kalbos ir anglų, tai pasižiūrėsime. Jie visai perspektyvūs atrodo, tai tikiuosi, kad taip ir bus. Bet aš ne tas žmogus, kuris pultų iškart žiūrėti, aš geriau vakare, prieš miegą, kad nesinervinčiau po to, nes kai išsimiegi, visai kita nuotaika būna.

Na, anglų, tai paprasta gana, kaip rodo ankstesnių metų duomenys, geriausiai išlaikomas. O žinai, būna žmonės, kurie nežiūri, pavyzdžiui, serialo po vieną seriją, o laukia viso sezono, tai gal ir tu iš tų žmonių? Lauksi visų egzaminų rezultatų ir tik tada žiūrėsi?

Pažiūrėsim kaip bus, nors manau, kad tuos du pažiūrėsiu šiandien. Nors jei apie serialus kalbėt, tai aš laukiu viso sezono visada.

12 metų praėjo mokykloje, koks jausmas, kai jau nebereikės kitą rugsėjį į ją eiti?

Labai juokinga, nes pastaruoju metu labai dažnai mintys sukasi apie tai, jog nuo rugsėjo pats skalbsiu savo kojines, pats gaminsiuosi valgyti, kita buitimi užsiimsiu. Tokie paprasčiausi buitiniai dalykai, kurie greitai pasikeis, kelia šypseną, jų laukiu. O ko man trūks iš mokyklos? Žmonių, kuriuos sutikau. Tai, ką man davė ketveri metai Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje –  aš negalėjau tiek prašyti, tai maksimumas, ką įmanoma gauti. 

Kai atėjai mokytis į gimnaziją, ar iš karto buvai toks aktyvus, veiklus gimnazistas?

Progimnazijoje, sakyčiau, buvau dar visiškas vaikas, kaip visi vaikai, nieko ypatingo neveikiau: kartais nueidavau į futbolo, kartais krepšinio treniruotes, kartais nenueidavau.

Bet kai atėjau į gimnaziją, puikiai prisimenu: geografijos pamoka (7-8 klasėje geografijos olimpiadas buvau laimėjęs), esu ramaus būdo, o tada išvis ramus buvau, ir galvoju, kad sėdėsiu ir tylėsiu, kaip visada darau, bet mano klasiokas Domantas garsiai ištaria: „Mokytoja, tai klausykit, čia olimpiados laimėtojas sėdi klasėje“. Mokytoja žiūri į mane ir sako: „Taip, aš jį prisimenu“. Mes buvome susitikę viename konkurse, kuriame dalyvavo visos gimnazijos ir tada vienintelė „Juventos“ progimnazija.  Mes laimėjom I vietą – į kaulus davėme janoniečiams, ir mane mokytoja nuo tada atsiminė. Galiu teigti, kad viskas prasidėjo tada, kai aš susipažinau su mokytoja Gitana Kazimieraitiene, nes ji mane pakvietė į protų kovas, paskui pradėjo traukti į vieną, į kitą veiklą. Ji, galima sakyti, buvo pirmasis žmogus, kuris pradėjo mane kurti.

Girdžiu, kad planuoji rūpintis buitimi savarankiškai, apsisprendei, kad visgi ne „gap year“, o studijos?

Taip, aš ilgai svarsčiau, kas, kaip ir kur toliau vyks mano gyvenime. Buvo ir „gap year“ variantas, apie kurį labai rimtai galvojau. Nežinau, kodėl viskas kitaip pasisuko.

Žinote, yra toks metas, kai daug galvoji apie save, svajoji, ko galėtumei siekti (buvau užpildęs studijų prašymą marketingo studijoms Jungtinėje Karalystėje, Liverpulyje). Mano mama per 12 mokymosi mokykloje metų man retai tepadėdavo, nes aš pats su viskuo susitvarkydavau. Bet dabar man labai reikėjo jos patarimo. Mamos nuomonė buvo tokia: aš matau tave žurnalistikoje. Nuo to momento viskas ir sustojo į savo vietas. Užpildžiau prašymą Vilniaus universitete studijuoti žurnalistiką. Lauksiu atsakymo.

Kai šiandien gimnazijoje buvome susitikę su Nacionalinės ekspedicijos nariais, mane pakalbino Robertas Petrauskas. Klausė, kur studijuosiu. Pasakiau, kad žurnalistiką Vilniaus universitete. Sako: „Smagu, matysimės dažniau“. 

Netikėta, nes marketingas labiau susijęs su tais dalykais, kuriuos darai šiandien.

Taip, bet manau, kad žurnalistikoje yra tiek marketingo, tiek komunikacijos – tai žymiai platesnė sfera. Kodėl studijoms pasirinkau būtent Lietuvą? Aš visada sakiau, kad studijuosiu Lietuvoje. Tik visai neseniai trumpam sugalvojau, kad važiuosiu į Liverpulį, bet čia labiausiai sustabdė finansinis klausimas. Įsivaizduokite, reiktų persikelti, susirasti darbą. O esu pasakęs, kad šią vasarą nedirbsiu, leisiu sau atsipūsti, pakeliauti, susirasti naujų draugų. Tada matysiu, kas toliau. Tikiuosi – Vilniaus universitetas.

Smagu, kad apsisprendei, kad džiaugiesi sprendimu. Ar gyvensi bendrabutyje?

Draugas siūlo gyventi nuomotame bute, bet aš galvoju, kad rinksiuosi bendrabutį – noriu sužinoti, kaip ten gyvenasi (šypsosi).

Grįžkime prie temos apie mokyklą. Kokie dalykai tau labiausiai sekėsi?

Manau, kad mokytis sekasi tada, kai tau yra įdomu. Įdomiausi mokomieji dalykai buvo geografija, istorija. Taip pat išskirtinio mano dėmesio susilaukė ir lietuvių kalbos pamokos.

Literatūra?

Taip, literatūra būtent. Nagrinėjome tokių kūrinių, kurie tikrai atvėrė akis ir privertė kitaip pažiūrėti į gyvenimą. Vienas iš jų – A. Škėmos „Balta drobulė“. Och, dievinu tą kūrinį!

O ką ne iš privalomos literatūros prisimeni? Perskaitei ir pasakei: „Oho, čia yra ta knyga!“

Man labai patinka, kai apie kūrinį išgirsti daug skirtingų nuomonių: vieni sako, kad tai yra visiškas šlamštas, kurio neverta skaityti, kiti – giria.

Prieš porą metų perskaičiau P. Coelho „Alchemiką“. Tai buvo pirmoji mano knyga, kurią paėmiau, atsiverčiau ir iš karto perskaičiau iki galo. Ji mane labai užkabino ir akimirksniu privertė iš naujo įvertinti daugelį dalykų, kitaip į juos pažiūrėti. Susimąsčiau, ką savo gyvenime turiu saugoti, kas yra svarbiausia. Tą knygą po mėnesio perskaičiau antrąjį kartą, dar vėliau – po metų. Ją lyginčiau su „Mažuoju princu“.

Edgarai, kas yra svarbiausia šiandien, kai tau 18 metų, kai baigi mokyklą, kai tau visas gyvenimas prieš akis?

Tai kas svarbiausia, labai subjektyvu. Šiandien man yra svarbiausia jaustis laimingu ir džiaugtis tuo, ką darau. Dabar toliau planuoju vasarą ir noriu būti su draugais ir kitais žmonėmis, kuriuos tikrai myliu.

Kas tie žmonės, kuriuos labai myli?

Žinoma, pirmiausia – tai mano šeima, mano mama. Ji dabar dirba užsienyje, tai jos nepamatysiu iki studijų. O dar labai svarbūs žmonės yra mano draugai, su kuriais esu patyręs daug įvairiausių dalykų. Du labai geri draugai dabar dviračiais keliauja per Lietuvą: iš suplanuotų 400 km jie jau numynė 300. Liko 100. Labai laukiu jų grįžtant.

Ar tai klasės draugai?

Ne, ne klasės. Gerai sutariu su bendraklasiais, bet tikrus draugus radau sportuodamas. Sportas – buvo tiltas į gyvenimą.

Ar bandei svajoti, įsivaizduoji, koks būsi tu ir tavo gyvenimas po 10 metų?

Geras klausimas (šypsosi). Prieš porą metų sakiau, kad po 10 metų įsivaizduoju save dirbantį sporto žurnalistu ir keliaujantį po visas Eurolygos arenas. Ir dabar niekas nepasikeitė: įsivaizduoju, kad sukuosi projektuose, važinėju po Europą, rašau straipsnius ir komunikuoju.

„Manau, kad netingiu, nes man tiesiog įdomu, man įdomu kiek aš patempsiu, kiek aš galiu padaryti, kiek galiu iš savęs išspausti, sukurti. Tai ir veda mane į priekį.“

Edgarai, jauniems žmonėms neretai metamas kaltinimas tinginyste, laiko švaistymu. Kaip tu netingi?

Tingėjimas? Apskritai nežinau, iš kur jis atsiranda. Ar aš tingiu kažką daryti? Būna, kad pavargstu ir noriu miego, bet tai nėra tinginystė. Manau, kad netingiu, nes man tiesiog įdomu, man įdomu kiek aš patempsiu, kiek aš galiu padaryti, kiek galiu iš savęs išspausti, sukurti. Tai ir veda mane į priekį. Jei darbas yra neįdomus, tai jo nedarau. Bet gal man sekasi, kad visada randu įdomybių.

O kaip su tais dalykais, kai jie nėra įdomūs, bet visgi juos reikia padaryti. Priimi?

Tenka priimti. Stengiuosi jų nusikratyti, bet tai irgi yra geras iššūkis. Gali save patikrinti, ar atliksi užduotį, nors ir nelabai jos nori. Pvz.: tokie yra egzaminai, tokia yra matematika. Kai darbą darau ne iš širdies, tai ir rezultatas būna kiek prastesnis.

„Pats geriausias dalykas – matyti, kaip žmonės auga ir atranda naujus dalykus. Todėl labiausiai didžiuojuosi, kad esu žmonėms atvėręs visiškai naujų dalykų.“

Kokiais savo pasiekimais labiausiai didžiuojiesi?

Tokį klausimą išgirdus, būtų galima užsiminti apie tai, kas atsirado mano pastangomis - „Jaunųjų protų lyga“, Sporto komitetas ir kt. 

Bet labiausiai didžiuojuosi, kai matau savo draugų augimą. Man labai patinka, kai aš pats kuo nors užsidegu ir į veiklą įtraukiu kitus. Turiu porą metų jaunesnių draugų, kuriuos kažkada pakviečiau savanoriauti ir dalyvauti žygiuose. Džiaugiuosi matydamas, kaip jie tai daro be manęs. Dabar ne aš juos raginu, o jie kviečia mane prisijungti. Pats geriausias dalykas – matyti, kaip žmonės auga ir atranda naujus dalykus. Todėl labiausiai didžiuojuosi, kad esu žmonėms atvėręs visiškai naujų dalykų.

„Kai padarai tokį dalyką, pradedi tikėti, kad viskas įmanoma. Pagrindinė mano vertybė – laisvė. Išbandęs save žygyje, aš supratau, kad esu laisvas daryti įvairius dalykus.“

Iš kur imi pasitikėjimo savimi?

Kai gaunu tokį klausimą, prieš akis iškyla 100 kilometrų, kuriuos nužygiavome pajūriu.

Tai buvo visiška kvailystė: mes nebuvom dalyvavę nė viename žygyje, net 30 kilometrų nebuvome įveikę, o čia net 100 per parą! Bet kai eini, tavo smegenys, tavo mintys kovoja su tavimi. Tai buvo išlikimo kova. Vėliau draugas prisipažino, kad kažkur ties 75 km, kai sėdėjome, valgėme košę, jis pažiūrėjo į mane su mintimi, kad trauksis iš žygio. Bet pamatęs mano akis, suprato, jog negali pasiduoti. Tada ėjome toliau.

Kai padarai tokį dalyką, pradedi tikėti, kad viskas įmanoma. Pagrindinė mano vertybė – laisvė. Išbandęs save žygyje, aš supratau, kad esu laisvas daryti įvairius dalykus. Manęs nestabdo mama, nestabdo finansai, nestabdo laikas, todėl turiu veikti. 

Šešiolikos metų su klasioku į Europą išskridome tiesiog pakeliauti. Savaitė su pigiais skrydžiais ir nakvynėmis ant sofos – puikus išbandymas.

Žinau, kad ką tik grįžai iš Sakartvelo. Kodėl pasirinkai būtent šią šalį?

Sakartvelas – ypatinga šalis. Labai džiaugiuosi, kad mano kelionės kasmet vis gerėja, tampa įdomesnės, malonesnės. Praėjusią vasarą savaitę praleidau Ukrainoje su savo geru draugu. Nusipirkome lėktuvo bilietus į vieną pusę, o vėliau kitu transportu grįžome atgal. Šiemet eilė atėjo Kaukazo kalnų valstybei. Sakartvele, Tbilisyje, turiu naujų draugų, su kuriais šį rudenį susipažinau Erasmus+  projekte. Tik susipažinus,  jiems pasakiau, kad vasarą juos aplankysiu. Taip ir padariau.  Galvojau, žmonės bus užsiėmę, bet ne, jie metė darbus, studijas, ir mes visus vakarus leidome kartu.

Labai norėjau pamatyti kalnus, nuostabią gamtą, tad nutranzavau nuo Tbilisio iki Kazbeko kalno viršūnės, čia yra šiek tiek daugiau kaip 300 kilometrų pirmyn–atgal. Nuvažiavęs ten, užlipau iki Gergečio bažnyčios, bet nesustojau ten ir judėjau pirmyn, nes labai ilgai svajojau kaip pats vienas pabėgsiu į kalnus. Ir tai padariau.

Dabar atsiranda minčių, kad kitais metais su keliais draugais žygiuosime į kalnus.

Dalyvavimas Erasmus+ projekte atvėrė galimybių keliauti, nes turi draugų, kurie laukia, pasirūpina.

Taip, Erasmus+  yra nuostabus dalykas! Man pasisekė - dalyvavau trijuose Erasmus+ projektuose. Šią vasarą turiu pasiūlymų vykti į kitus, vieną iš jų – netgi vesti.

Oho, įspūdinga, ar ketini priimti kvietimą?

Taip, mano draugas gruzinas rugpjūčio pabaigoje Bulgarijoje organizuoja projektą ir siūlo man bei dar vienam bičiuliui vengrui vesti projektines veiklas. Nežinau, gal turiu parako, kad kviečia?  Mes susipažinome Makedonijoje, kur mus supo pati prasčiausia aplinka, pačios prasčiausios sąlygos, o projektas – pats geriausias.  Jau pirmą dieną susibičiuliavome taip ir užsimezgė toks ryšys, kad pasibaigus projektui visi verkė. Buvo labai sunku išsiskirti.

Jau dabar tau siūlo vesti mokymus. Gal ateitį siesi ir su lektoriaus veikla?

Labai noriu, laukiu to laikotarpio, kada persikraustysiu. Tada paaiškės, kaip ir kokioms veikloms  paskirstysiu savo laiką. Yra net kelios, todėl turiu rinktis prie kurios labiausiai noriu keliauti. Lektoriaus, mokymų vadovo sritis yra įdomi, bet man dar reikia patirties semtis, jeigu Bulgarijoje pavyks įgyti praktikos, galėsiu galvoti plačiau. O rugpjūčio mėnesiui ruošiuosi ir pažiūrėsim.

 

„Jei kažkurioje srityje esi labai geras, pirmiausiai turi parodyti, ką sugebi. Tik tada gali tikėtis užsidirbti pinigų.“

 

Yra kelios sritys, kurios Tave domina. Ar svarbu, kiek uždirbsi?

O taip, prieš kelias dienas kaip tik diskutavau ta tema. Yra du tipai žmonių. Vienų tikslas – pinigai, jie dirba, kad gautų daug pinigų. Tada galvoja, kas toliau, kaip uždirbti dar daugiau. Kitam tipui priklausau aš. Man pinigai nėra tikslas, o tik priemonė, leidžianti būti laisvesniu, galinčiu daryti tai, ką noriu. Pinigų labai reikia, tad ieškau galimybių jų turėti. Iki šiol man tai pavykdavo, manau, kad ir toliau pavyks. Manau, kad jei kažkurioje srityje esi labai geras, pirmiausiai turi parodyti, ką sugebi. Tik tada gali tikėtis užsidirbti pinigų.

O kur tu šiandien dienai jau esi labai geras?

Geras klausimas, sunku, save pavadinti labai labai geru...

Gerai, ką pasirašytum LinkedIn profilyje?

Sakyčiau, aš moku koordinuoti ir planuoti darbą, man puikiai sekasi dirbti komandoje su keliais žmonėmis. Naujausias mano iššūkis – jaunos muzikos grupės vadyba. Tai mano vaikystės draugų grupė, su kuria susitikau po daug metų. Sakau jiems: „Aš esu ant vienos bangos, jūsų banga man irgi patinka. Sujungiam jas ir judame kartu.“ Ir kol kas mums sekasi labai gerai – liepos 24 d. išleisime naują muzikinį klipą. Kai vykdėme filmavimus, pajutau, kad tai mano veikla, kad man patinka viską iki galo sustyguoti. Todėl sakyčiau, šiandien dienai esu pakankamai geras organizuotame komandiniame darbe.

Dalyvauji daugelyje veiklų, keliauji, greitai studijos. Kaip planuoti savo darbus, kad viską spėtumei?

Turiu mėnesio darbų sąrašą. Štai kaip tik vakar pradėjau braižyti, daryti planą. Kai visko tiek daug, norisi nieko nepamiršti.

O kuriam laikui keli ir užsirašai sau tikslus? Mėnesiui, metams?

Užsirašau, kas turi įvykti iki konkrečios datos. Jei dienos tikslai mažesni, tai atsidarau notes ir susirašau 6-7 tikslus. Eigoje juos po vieną „tirpdau“. Turiu tokią metodika, kurią ir draugams esu rodęs: imi A4 popieriaus lapą, lankstai perpus ir dar perpus iki A6 dydžio. Į langelius ant vienos pusės užsirašai darbus. Padaręs - išbrauki, tada verti kitą pusę ir t.t. Visus mokslo metus tokius lapus turėjau ant savo stalo.

Kaip save apibūdintum: esi ekstravertas ar intravertas?

Labai sudėtingas klausimas, man – vienas sudėtingiausių. Kai galvoju, kad esu intravertas, gyvenimas parodo atvirkščiai. Esu labai atviras su žmonėmis, lengvai bendrauju. Kol kelionėje vienas važiavau traukiniu, galvojau, kad be žmonių man bus labai sunku. Tuomet Hostelyje iš karto susipažinau su vienu keliautoju iš Čekijos. Taigi, užmegzti ryšį man visai nesunku.

Kiek kartų per metus norėtumei kur nors iškeliauti?

Na, kaip yra sakęs A. Tapinas, lengviau yra gyventi, kai kišenėje turi bilietą. Prisipažinsiu, būna taip, kad kažkur vykti nėra jokio poreikio. Jei man viskas gerai sekasi, jei nėra konfliktų šeimoje ar su draugais, jei dirbu savo darbus, kurie mane veža, tai aš niekur net nenoriu keliauti.

Šiemet turėjau tikslą triskart kažkur iškeliauti. Jau dabar jį esu pasiekęs, o dar tikrai laukia Amerika, Bulgarija, galbūt ir Ispanija. Tad numatyti išvykų skaičių nėra jokio reikalo.

Prisimink pirmuosius savo žygius. Ką dabar darytum kitaip?

Ką daryčiau kitaip? Neičiau 100 km pajūriu (juokiasi). Pirmas dalykas – apsvarstyčiau, kiek aš tikrai galiu nueiti, o antras – pasirūpinčiau tinkamais rūbais. Prisimenu, kaip skaudžiai nutrynė pėdas šiek tiek per didelės kojinės, kokios pūslės atsirado. Todėl siūlau kiekvienam naujokui klausti ir klausyti patarimų  bent kažkiek žygiavusio žmogaus. Pavyzdžiui, jei turi įveikti 100 km, tai eik greitesniu tempu: tempas užsiprogramuos ir tada bus lengviau.

Ar nėra taip ir kitose srityse, kai užsibrėži maksimumą ir paskui krenti be jėgų?

Taip, gal ir turiu maksimalisto bruožų.  Žygių organizavimo draugai mane išmokė, kad viską, ką darai, turi padaryti kiek įmanoma geriau. Prieš akis man iškyla Jaunųjų protų lygos vaizdas. Daug jėgų skyriau šiai veiklai. Buvo momentų, kai maniau, kad nebespėsiu pabaigti darbų, kai nuovargis ėmė viršų. Ačiū dievui, atsirado draugė, kuri man labai padėjo. Esu labai jai dėkingas. Išties be galo svarbu šalia turėti žmonių, kurie tave palaikytų sunkiausiais momentais.

„Pagrindinė priežastis – DofE, nes turėjau išsikelti aktyvios veiklos dalies tikslą. Jei ne DofE, tai tikrai nebūčiau sugalvojęs bėgti pusmaratonį.“

Esi nubėgęs pusmaratonį. Kaip kilo mintis, kaip ruošeisi?

Pagrindinė priežastis – DofE, nes turėjau išsikelti aktyvios veiklos dalies tikslą. Jei ne DofE, tai tikrai nebūčiau sugalvojęs bėgti pusmaratonį.  Man patinka bėgimas, bet šis pomėgis niekada nebuvo sistemingas. Kad būtų didesnė motyvacija, nusipirkau naujus bėgimo batus ir pradėjau   ruoštis. Treniravausi kiekvieną dieną. Kai lydavo ar būdavo šlapia, eidavau į mokyklos sporto salę. Kūno kultūros mokytojas Edvinas kasdien rimtai klausdavo, kiek bėgsiu, kiek kilometrų jau galėčiau įveikti, ar jaučiuosi tam pasiruošęs. Smagu, kad šalia buvo žmonių, kurie patardavo, palaikydavo. 100 procentų esu dėkingas DofE vadovei Irenai Vidžiūnienei.

Kartą buvau labai piktas, atrodytų, pyktis –  blogas dalykas, bet mane jis motyvuoja eiti pirmyn iki galo. Tą dieną turėjau nubėgti 16 km, bet įveikiau 21. Po to sekė antras, trečias ir kiti kartai. Ateityje, manau, manęs laukia ir maratonas. Bet tai suaugusiųjų sportas, tai dar šiek tiek paaugsiu.

Pasiruošimas - tai kasdieninės treniruotės, nauji bėgimo batai, o kas dar?

Labai svarbu gerą muzikos grojaraštį pasidaryti ir tada bėgti. Taip pat žmonės klausia, kaip neatsibosta bėgimas, juk jis toks monotoniškas. Kažkada Aidas Ardzijauskas yra pasakęs, kad bėgant norisi sužinoti kas yra už to kalno, už to kito posūkio, taigi veža smalsumas. Man labai patinka, kai maršrutas vingiuoja ir būna įdomus, o bėgti tiesiu keliu man jau yra iššūkis.

Jei turėtumei galimybę, ką pakeistumei Lietuvos švietimo sistemoje?

Gera tema, turiu draugų, kurie mėgsta diskutuoti apie kaitą švietime. Su mokytojais dažnai susikirsdavome dėl to, kad jie formalųjį ugdymą iškeldavo aukščiau neformaliojo. Man atrodo, kad per neformalųjį ugdymą, per praktiką, mes išmokstame žymiai daugiau, negu kiekvieną dieną sėdėdami pamokose ir darydami tą patį per tą patį.

Norėtųsi, kad atsirastų daugiau praktinės, neformalios veiklos, kad keistųsi egzaminų sistema. Manau, kad egzaminai turėtų vykti per kelis etapus, šalia turėtų būti kažkokie darbai, kurie parodytų kiek žmogus sugebėjo planuoti savo laiką, derinti darbus, nes mes per 12 metų turime išmokti ne tik uždavinius išspręsti. Tikiuosi, kad mano karta pasišvęs tam, kad tai pakeistų.

Koks žmogus tau yra autoritetas, sėkmės pavyzdys?

Ne veltui svajoju apie žurnalistiką. Pagrindiniai mano autoritetai – žurnalistai, su dviem iš jų šiandien buvau susitikęs. Andrius Tapinas mane žavi žodžio laikymusi (jei pasakiau, tai padariau). Kai kiti daug kalba, jis padaro. Man labai patinka, kaip su žmonėmis bendrauja Edmundas Jakilaitis, kaip jis daro įžvalgas. Na o Robertas Petrauskas – žinių bomba.

Turi DofE bronzos, sidabro ženklelius. Ar planuoji siekti auksinio?

Dėl aukso minčių tikrai yra. Nežinau, ar šiais metais iškart griebsiu auksą. Laukia daug pasikeitimų, apsisprendimų. Bet ateityje, manau,  pabaigsiu tai, ką pradėjau. Labiausiai norėčiau į auksinį žygį keliauti su draugais. Tai lyg du viename – ir smagiai praleistas laikas, ir tikslo įgyvendinimas.

Kur svajotumei įgyvendinti aukso žygį?

Dabar - Sakartvele.

 

Kalbino Laura Martusevičienė, DofE programos koordinatorė

Tel. 8 654 24958

El. p. laura.martuseviciene@lvjc.lt

 

Daugiau naujienų

DofE verslo organizacijoms

DofE apdovanojimų programa glaudžiai bendradarbiauja su socialiai atsakingomis verslo įmonėmis.

DofE gali pasiūlyti net keletą socialinės atsakomybės programų, todėl galėsite pasirinkti geriausiai atitinkančią savo įmonės poreikius.

DofE jaunimo tyrėjams

Tobulėja ne tik DofE dalyviai, bet ir pati programa. Padėkite mums tobulėti tyrinėdami neformaliojo ugdymo poveikį.

Sužinokite pirmieji!

Užsisakykite DofE naujienlaiškį ir sužinokite apie DofE veiklą el. paštu.

Siųsti puslapį el. paštu






Patvirtinimo kodas
Patvirtinimo kodas
 

Prašome užpildyti privalomus laukus (pažymėti žvaigždute ( * ). Dėkojame